Ginučių piliakalnis stovi tarp ežerų ir miškų, vienoje gražiausių Aukštaitijos nacionalinio parko vietų. Tai senovinė aukštuma, iškilusi virš aplinkinių medžių ir vandens, o jos šlaitai gana statūs, todėl užlipti reikia fizinės ištvermės. Piliakalnio aukštis siekia apie 20 metrų, tačiau realiai jaučiasi kur kas daugiau, nes takas kyla nuolat į viršų, vingiuodamas per miško pakraštį ir atviras vietas.
Ginučių vandens malūnas stovi tarp dviejų ežerų, senoje Aukštaitijos nacionalinio parko gyvenvietėje, kur vandens tėkmė ir medinis pastatas kuria ramų, vasarišką peizažą. Šalia malūno nuolat girdėti krioklio šniokštimas – čia iš ežero Stravinaitis vanduo krenta žemyn ir teka į ežerą Almajas. Vandens kritimo vieta yra natūrali, nuolat judanti, o jos purslai suteikia aplinkai gaivos ir gyvumo.
Kemerų pelkė – viena iš įspūdingiausių Latvijos gamtos vietų, esanti visai netoli Jūrmalos, ir garsėjanti savo unikaliu reljefu bei itin savita ekosistema. Tai didžiulė aukštapelkė, susiformavusi per tūkstančius metų, kurioje vyrauja kiminai, samanos, reti krūmokšliai ir būdingi pelkės ežerėliai, vadinami akimis. Šie nedideli, tamsaus vandens telkiniai išsiblaškę po visą pelkės paviršių ir sudaro savotišką mozaiką, kurią galima stebėti einant specialiai įrengtu mediniu taku.
Rudeniška Jūrmala keičiasi akyse – jūra jau ledinė, net trumpas pabraidymas joje jau tampa iššūkiu. Saulė dar šviečia, bet degintis beveik neįmanoma: šaltas pajūrio vėjas nuolat gena nuo kranto, o kopose saulės medžių šešėliai slenka per smėlį ir uždengia bet kurią šiltesnę vietą, todėl tenka vis pakilti ir ieškoti naujo lopinėlio, kur dar laikosi šviesa.
Daugpilio aerodromas Locikuose yra vienas iš ryškiausių apleistų sovietinių objektų Latvijoje. Tai buvusi karinė bazė, kuri po Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo 1993 metais liko be paskirties ir nuo tada nyksta. Visa teritorija šiandien atvira, į ją galima patekti be jokių kliūčių, todėl čia nuolat užsuka smalsuoliai ir automobilių entuziastai.